Apie mus

Dauguma esame pažįstami nuo studijų laikų – nuo tada kai 2010-iais keletas perspektyvių studentų iš įvairių inžinerinių programų pakliuvo po vienu stogu studijuoti matematikos. Po kurio laiko, susibūrėme į komandą, kurią pavadinome „Koviniai ežiai“. Šito pavadinimo nesureikšminom, jį išrinkome per penkias minutes pagal vieno iš narių Skype nick’ą. Tačiau galiausiai tas pavadinimas „prilipo“ prie komandos ir pasiliko su ja. Laikui bėgant komandos sudėtis kito, tačiau galima drąsiai teigti, kad protozauro komandos pagrindai buvo padėti būtent Kovinių ežių susibūrimo metu.

Kovinių ežių istorija

European BEST Engineering Competition (EBEC)

Kovinių ežių veikla prasidėjo dar 2013-ais, kai pirmą kartą sudalyvavome EBEC inžinerinėse varžybose Kaune. Šiose varžybose turėjome per keturias valandas seną neveikiantį spausdintuvą paversti mini vėjo jėgaine generuojančia elektrą. Mechaniškai mūsų jėgainė sukosi gerai, tačiau elektros negamino. Tąkart iš šešių komandų likome penkti. Bet vos tik pasibaigus varžyboms, mes jau puikiai supratome, ką darėme ne taip ir kur turime tobulėti, kaip komanda. Tai buvo pagrindinis stimulas grįžti į šias varžybas po metų ir įsivertini savo jėgas iš naujo.

Kaip planavome, taip 2014-iais ir padarėme. Šį kartą „EBEC Kaunas“ užduotis buvo sukonstruoti svarstykles integruotas į kelio dangą, kurios galėtų pasverti pravažiuojančius automobilius. Žinoma, viskas buvo vykdoma maketo lygmenyje – mūsų „kelias“ buvo iš kartono, o juo važinėjo RC valdomi modeliai. Po dviejų dienų darbo ir tokių išradingų sprendimų kaip iš medžio išdrožtas 3.5 mm audio kištukas, ar svorio nustatymo modelis pagrįstas ketvirtuoju ir penktuoju statistiniais momentais, laimėjom etapą Kaune. Po keleto mėnesių išvykome atstovauti savo universiteto į Baltijos šalių etapą Jekaterinburge, Rusijoje. Ten konstruodami medinį arbaletą, deja, nusileidome stipresnei komandai iš Rygos. Komanda padarė nemažą žingsnį į priekį, bet tobulėjimui vietos liko.

Dar po metų, 2015-iais bandėme savo jėgas Kaune trečią kartą. Šį kartą užduotis buvo sukonstruoti kuo tiksliau veikiantį chronometrą su automatiniu paleidimu ir nusinulinimu. Pagrindiniai taškai buvo skiriami už matavimo tikslumą gautą trijų testų metu. Kaip priemones turėjome seną laidinį telefoną ir skaičiuotuvą. Įgyvendinome užduotį iki galo, ko jokia kita komanda tuo metu nepadarė. Tačiau dėl apmaudžios klaidos vieno testo metu mūsų sistema nestartavo, tad praradome trečdalį taškų. Kaip galima spėti, gero rezultato nepasiekėme. Vienas žingsnis pirmyn – du atgal.

2016-ais sekėsi daug geriau – du kartus nušlavėme pergalę Kaune, kadangi tiek pirmas etapas, tiek Baltijos šalių etapas vyko čia. Pirmo etapo metu konstravome išmaniuoju telefonu valdomas duris panaudodami seną magnetofoną ir Bluetooth ausinę. Antro etapo metu seną spausdintuvą (oh, prisiminimai) turėjome paversti į automatizuotą namų sprendimą. Pirmiausiai tą seną spausdintuvą suremontavome ir išbandėme, o jau po to, skaudančia širdimi ardėme ir konstravome tai, ką reikėjo. Sukonstravome blynų kepimo ir kavos virimo automatą, kuris startuoja automatiškai suskambėjus žadintuvui. Žinoma, tai nebuvo tikri blynai ir tikra kava, bent vanduo virė, o tešla kepė.

Taigi tais metais išvažiavome į finalą Belgrade, Serbijoje, kur rinkosi penkioliką geriausių Europos komandų. Gavome gan įdomias, daugiausia mechanikos žinių reikalaujančias užduotis. Pirma užduotis buvo sukonstruoti įrenginį, kuris leistų supakuoti dėžę ir į jos vidų įpakuoti šviežią kiaušinį nieko tiesiogiai neliečiant rankomis. Šitaip supakuotai dėžei buvo atliekamas crash testas iš 2 metrų aukščio. Užduotis buvo daug sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kadangi tik trys komandos iš penkiolikos sugebėjo ją įveikti. Viena iš tų trijų komandų buvome mes.

Antroji užduotis, vertinant pagal ją įvykdžiųsių komandų skaičių, buvo lengvesnė. Reikėjo sukonstruoti įrenginį, kuriuo būtų galima iš žemės iškasti kiaušinius (taip, kažkodėl kiaušiniai buvo tų varžybų varomoji jėga), kurie simbolizavimo minas. Iškasus, reikėjo iš kiaušinio pašalinti jo turinį – t.y. neutralizuoti miną. Bet kiaušinio lukštą buvo galima praskelti tik tam tikrame nedideliame plote. Praskėlus daugiau, arba ne ten, kur nurodyta, buvo laikoma, kad išminavimas nepavyko ir mina sprogo. Taip pat reikėjo pašalinti bent jau 70 % pradinės kiaušinio masės, kitaip išminavimas taip pat laikomas nepavykusiu. Viską reikėjo atlikti valdant sukurtą sistemą per tam tikrą atstrumą nuo minų lauko, nieko neliečiant rankomis tiesiogiai. Vertinamas buvo kiaušinių skaičius išminuotas per 3 minutes. Sukonstravome hidrauliniu būdu valdomą griebtuvą, specialų kaltą kiaušiniui prakirsti, ir švirkšto tipo siurblį turiniui išsiurbti. Šitoje užduotyje taipogi buvome vieni geriausių. Susumavus taškus iš abiejų rungčių tapome varžybų nugalėtojais ir tuo pačiu geriausia inžinierių komanda Europoje 2016-iais.

Riedynės

KTU Elektronikos fakulteto studentų atstovybė RAFES rengdavo savaitę trunkantį festivalį. 2014-iais vienas iš renginių šiame festivalyje buvo „Riedynės“, kurioms reikėjo sukonstruoti transporto priemonę, kuri kuo geriau riedėtų nuo kalno ir nenaudotų jokio variklio, kuris tiesiogiai perduoda energiją į ratus. Savaitgaliais ir vakarais padirbėję keletą mėnesių suskonstravome savo riedį ir džiaugsmingai nužygiavome į varžybas. Riedis riedėjo, tačiau ne taip greitai, kaip tikėjomės. Likome treti iš keturių komandų.

Panašiai kaip ir EBEC varžybų atveju, pradėjome mąstyti, ką darėme ne taip ir kur galėtume patobulėti. Išnagrinėję tokių transporto priemonių aerodinamikos principus, vairo suvedimo metodiką, svorio paskirstymą ir kitus svarbiausius inžinerinius aspektus pasiruošėme varžyboms 2015-iais. Tąkart konkurencija jau buvo daug didesnė, o varžovai taip pat buvo pasiruošę geriau nei pirmą kart. Nors viena komanda, su įspūdingai atrodančiu lašo formos riedžiu lipo mums ant kulnų, tačiau galiausiai mes buvome tie, kurie trasą įveikė greičiausiai.